- Smulkiau
-
Paskelbta: 2023 m. birželio 16 d., Penktadienis 12:32
Gyvename ir dirbame taip, kad niekas nepasakytų - jūsų rytoj buvo vakar
Utenos Dauniškio gimnazija. 2015 metai. Išleidžiame dar vieną abiturientų kartą. Didelio džiaugsmo nėra. Nedžiugina mūsų mokinių pasiekimai bei egzaminų rezultatai. Reitinguose esame žemai. Su nerimu laukiame prašymų mokytis gimnazijoje teikimo pradžios. Ar surinksime pakankamą skaičių būsimųjų gimnazistų? Nesame populiarūs Utenoje, kur mokiniai ir jų tėvai gali pasirinkti vieną iš trijų miesto gimnazijų. Mūsų nelabai renkasi.
Taigi tokia buvo situacija, kai pradėjome galvoti apie pokytį. Žinoma, baisu eiti į pokytį sąmoningai, nes tam reikia pasiryžti, reikia drąsos, dažnu atveju nežinome kaip pokytis sujauks esamą situaciją. Juk yra tokia lietuvių liaudies patarlė „Geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje“. Taigi žvirblį rankoje turėjome, bet kodėl gi nepabandžius gaudyti briedį girioje?
Viename susirinkime pristačiau mokytojams savo vadovavimo gaires ir aiškiai išreiškiau mintį, kad imsimės pokyčių. Turime tapti ta Utenos gimnazija, kurioje norėtų mokytis dauguma Utenos mokinių. Pro akis nepraslydo ir „Geros mokyklos koncepcija“. Ją perskaičiusi supratau, kad būtent tokia gera mokykla ir turime tapti. Mokykla, kurioje svarbūs ir akademiniai pasiekimai, ir kiekvieno mokinio pažanga bei asmenybės branda, bet taip pat labai svarbi ir mokyklos kultūra, mikroklimatas, santykiai, kasdieninis buvimas mokykloje, mokymasis ir darbas be įtampos, emociškai saugiai, vadovaujantis mūsų bendruomenei svarbiomis vertybėmis.
Pokyčius pradėjau nuo savęs (taip mokė tėvai – pradėk nuo savęs!). Pakeičiau direktoriaus kabineto vietą. Anksčiau direktoriaus kabinetas buvo uždaras, nuo bendruomenės jį skyrė ir sekretorės kabinetas. Aš įsikūriau pagrindiniame gimnazijos koridoriuje, netoli pagrindinio įėjimo į gimnaziją. Kabinetą nuo koridoriaus skiria stiklinė siena. Taigi esu nuolat matoma! Mane mato mokiniai, mokytojai, kiti darbuotojai. O aš matau ir nuolat jaučiu kuo gyvena gimnazija. Nugirdau mokytojų kalbas, kad aš dabar seksiu kaip kas dirba. Labai nustebau ir susirūpinau – tokių minčių visiškai neturėjau. Tada supratau, kad pokyčius tikrai reikės daryti ir darbuotojų mąstysenoje. Tik taip pasieksime išsikeltus tikslus.
Iš vieno kolegos mokyklos vadovo išgirdau apie filmą „Belaukiant supermeno“. Tai amerikiečių dokumentinis filmas, tikrai įkvepiančios istorijos apie vaikų norą mokytis ir švietimo sistemos galimybes. 
Savo naujame kabinete surengiau „kino pusryčius“ – mokinių atostogų metu visus norinčius mokytojus pakviečiau pasižiūrėti šį filmą. Vėliau prie kavos puodelio jį aptarėme. Tai buvo mūsų kolektyvo bendrai žiūrimų filmų ir aptariamų knygų pradžia. Netrukus po šio filmo peržiūros, sekančių mokinių atostogų metu, pakviečiau mokytojus į netradicinį susirinkimą – iš karto informavau, kad užtruksime apie dvi valandas, kad atsineštų kavos, arbatos, užkandžių. Suintrigavau – koks čia keistas susirinkimas? O tai vėl buvo kino filmas. Patogiai įsitaisę mokytojų kambaryje visi kartu žiūrėjome mano labai mėgstamą filmą, kurį buvau mačiusi daugybę kartų „Netikra vienuolė 2“.
Tai nuotaikingas meninis filmas, pasakojantis apie tai, kaip mokyklą, kurią norėta uždaryti, išgelbėjo netikra vienuolė – naktinio klubo dainininkė, tapusi mokyklos muzikos mokytoja ir subūrusi visą mokyklą, įkvėpusi bendram tikslui – laimėti chorų konkursą, kad mokykla nebūtų uždaryta. Po šio filmo peržiūros kalbėjau su mokytojais apie tai, kad kiekvienas mes turime super galių, tik reikia ryžtis jas atskleisti, kiekvienas mokytojas gali ir turi prisidėti prie mokyklos sėkmės.
Nutarėme imtis veiksmų. Paskatinti Utenos švietimo centro direktorės, gimnazijoje įkūrėme Sėkmės kiekvienam klases. Taip pavadinome būsimųjų devintokų klases, kuriose ugdymas būtų labai individualizuotas ir personalizuotas, būtų stebima mokinių pažanga, aktyviai įtraukti tėvai. Išplatinome šią žinią miesto laikraščiuose, socialiniuose tinkluose. Kiekvieną būsimąjį devintoką ir jo tėvus, kurie atvykdavo pateikti prašymą į gimnaziją, supažindindavome su mokymosi tokioje klasėje ypatumais, paprašydavome mokinio įsipareigoti siekti mokymosi sėkmės, o tėvus įsipareigoti aktyviai bendradarbiauti ir padėti savo vaikams. Pirmais metais susidarė dvi Sėkmės kiekvienam klasės (iš keturių paralelių klasių). Vėliau tokių klasių vis daugėjo, kol visos klasės tapo Sėkmės kiekvienam klasėmis, taigi požiūris į ugdymą visoje gimnazijoje pasikeitė. Mokytojai šiose klasėse tikrai turėjo daug darbo, ypač sekant mokinių mokymąsi ir siekiant pažangos. Buvome nutarę, kad pusmečių pabaigoje kiekvienas mokytojas kiekvieno mokinio tėvams pateiks mokinio mokymosi, daromos pažangos aprašymą. Ir mokytojai tai padarė! Tai buvo milžiniškas darbas, ypač tiems mokytojams, kurie dėstė daugelyje klasių ir turėjo daugybę mokinių bei tiems, kuriems ne taip lengva sklandžiai dėstyti mintis raštu (juk esame visi skirtingi – vieniems geriau sekasi rašyti, kitiems - kalbėti, tretiems gal lengviau užpildyti kokią lentelę). Tėvai buvo be galo nustebę ir dėkingi – tokio dėmesio iš mokytojų nesitikėjo. Pasikeitė ir mūsų tėvų susirinkimai. Tėvus pradėjome kviesti kartu su vaikais ateiti pokalbiui su kiekvienu dėstančiu mokytoju. Vieną vakarą aktų salėje mokinių ir tėvų laukdavo visi vienoje klasėje dėstantys mokytojai. Susirinkimas trukdavo keletą valandų, tol, kol visi tėvai ir vaikai pasikalbėdavo su visais mokytojais. Tokius susirinkimus darome iki šiol, jie labai pasiteisino. O gimnazijos socialinė pedagogė ir psichologė mokinių tėvus pakviečia dar ir į tėvų stovyklą, kuri vyksta gimnazijoje šeštadieniais. Tėvai sužavėti stovykla! Ten jie išgirsta daug patarimų kaip bendrauti su paaugliais ir praktiškai dirbdami grupelėse išbando įvairias situacijas.
Žinia apie ugdymo pokyčius mūsų gimnazijoje sklido po miestą, ją iš lūpų į lūpas perduodavo mūsų mokiniai bei jų tėvai, seneliai. Norinčių mokytis gimnazijoje vis daugėjo, klasės pilnėjo. Buvome pastebėti ir įvertinti ir Lietuvos mastu – 2016 metų pabaigoje Lietuvos mokyklų apdovanojimuose, kuriuos organizavo Kauno technologijos universiteto „Santakos“ slėnis, Utenos Dauniškio gimnazija paskelbta 2016 m. Metų mokykla.
Nesustojome, toliau visi susitelkę dirbome. Aš, kaip mokyklos vadovė, nuolat ieškojau būdų kaip pastiprinti mokytojų motyvaciją, kaip išlaikyti gerą darbingą atmosferą, kaip įkvėpti mokytojus siekti dar didesnių tikslų. Jeigu dar grįžtant prie filmų, tai buvo ir daugiau, kuriuos mes žiūrėjome kartu. „Žemės žvaigždutės“, „Raudona, kaip dangus“, „Gerumo stebuklas“, „Bohemijos rapsodija“. Kiekvienas filmas mus ko nors mokė: kaip tikėti kiekvienu mokiniu, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais, kaip išsikelti ambicingus tikslus, kaip nenuleisti rankų situacijose, kurios, atrodė, yra beviltiškos.
Ne tik žiūrėjome filmus. Motyvaciją stiprino ir knygos. 2017 metų pradžioje visi susitarėme perskaityti naujai išleistą L. Slušnio ir D. Šukytės knygą „Ką gali mokytojas“. Perskaitę knygą aptarėme ją, kaip jau pas mus įprasta, susirinkime prie kavos puodelio. Kalbėjome apie tai, ką vaikui gali duoti mokytojas ir mokykla, ką duodame mes, mūsų mokykla, kiekvienas mokytojas įsivertino savo socialines emocines kompetencijas. Pradėjome organizuoti mokinių, tėvų, gimnazijos mokytojų ir kitų darbuotojų apklausas, siekdami pasimatuoti savo socialines emocines kompetencijas, įvertinti gimnazijos mikroklimatą. Rezultatai mus džiugino! Turiu pasakyti, kad esame drąsūs – nuolat tikrintis save apklausomis tikrai reikia drąsos! Kiekvieną pavasarį be SEU apklausos darome ir didžiulę mokinių apklausą apie mokytojus. Šios apklausos rezultatus mato tik mokytojas ir gimnazijos vadovas, juos aptariame per metinį pokalbį. Džiaugiuosi, kad mokiniai labai gerai vertina mokytojus. Pelnyti paauglių pasitikėjimą nėra taip jau ir paprasta. Na o mokytojai turi galimybę anonimiškai įvertinti gimnazijos vadovybę. Tai taip pat daroma kiekvieną pavasarį.
Kita skaityta knyga buvo „Kas vyksta klasėse“ (aut. Thomas L. Good ir Jere E. Brophy). Teko stebėti vieno brandaus amžiaus mokytojo pokytį, perskaičius šią knygą. Buvo neįtikėtina kaip kardinaliai į gerą pusę pasikeitė mokytojas, koks jis tapo mokinių mylimas ir gerbiamas. Jei ši knyga padarė poveikį nors vienam mokytojui, manau, kad verta buvo visiems ją skaityti.
Buvo knygų, kurios tiesiogiai nesusijusios su švietimu. Viena jų - „7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai“ (aut. Stephen R. Covey). Knygą pristačiau mokytojams tiesiog kaip vertą dėmesio. Ši Stephen Covey knyga nuvedė prie kitos Covey knygos - „4 vykdymo disciplinos“ (aut. Chris Mcchesney, Sean Covey, Jim Huling). „4 vykdymo disciplinos“ – tai knyga, skirta verslo vadybai. Visada domėjausi verslu, dažnai pagalvodavau, kad versle yra greičiau pasiekiami apčiuopiami rezultatai, negu tai vyksta švietime. Ir visada turėjau ambicijų versle taikomus vadybos modelius pritaikyti švietimo vadyboje. Taigi perskaičiusi šią knygą galutinai apsisprendžiau tai pabandyti padaryti. Šis sprendimas pradėjo naują pokytį mūsų gimnazijoje – 4 vykdymo disciplinas pritaikėme ugdymo proceso gerinimui. Kaip vyko pokytis? Pirmiausia pati turėjau perprasti tas 4 disciplinas. Tai nebuvo lengva, knygą skaičiau gana ilgai. Tada pasidariau knygos santrauką, vėliau – santraukos santrauką ir su šiomis pagrindinėmis knygos idėjomis supažindinau administracijos komandą bei mokytojus. Nusprendėme bandyti įgyvendinti 4 vykdymo disciplinas. Pradėjau nuo administracijos komandos, kurią sudaro 5 žmonės: aš, dvi mano pavaduotojos, socialinė pedagogė ir psichologė. Pristačiau joms knygą, pasitarėme, padrąsinome viena kitą ir ėmėmės veikti. Išsirinkome veiklos sritį, kur norėjome pagerinti rezultatus ir viską darėme pagal 4 vykdymo disciplinų metodiką: išsikėlėme tikslą, numatėme veiklos rodiklius, susikūrėme rezultatų lentelę ir kiekvieną savaitę susitikdavome pusvalandžiui aptarti kaip mums sekasi. Dirbome su mokiniais, kurie signaliniame pusmetyje turėjo neigiamus įvertinimus. Tokių mokinių buvo kelios dešimtys. Mūsų tikslas buvo pasiekti, kad neigiamų vertinimų sumažėtų 90%. Tikslą pasiekėme ir viršijome! Visos buvome pakylėtos. Šia sėkme pasidalinome su mokytojais, nes norėjome mokytojams plačiau pristatyti metodą, ateityje planavome ir juos įtraukti. Mokytojus įtraukėme po pusmečio (po vasaros atostogų). Nusprendėme dirbti su matematikos mokytojais. Taigi dabar mūsų komandoje buvome devyni: 5 administracijos atstovai ir 4 matematikos mokytojai. Pasirinkome dirbti su probleminiais atvejais (su mokiniais, kurie nenori taisytis neigiamų pažymių, nelanko konsultacijų). Probleminių atvejų nustatėme 44. Tikslas – 70% sumažinti probleminių atvejų. Tikslą pasiekėme ir viršijome – probleminių atvejų sumažėjo 95%. Visa komanda labai džiaugėmės, savo džiaugsmu pasidalinome su visais gimnazijos mokytojais susirinkimo metu. Galutinai patikėjome verslo vadybos metodų pritaikomumu švietime! Vėliau 4 disciplinas taikėme dirbdami su vis didesnėmis komandomis, įtraukdami vis daugiau mokytojų. Visada lydėjo sėkmė – išsikeltus tikslus įgyvendindavome.
Buvo ir daugiau dalykų, susijusių su verslu. Pati patirties sėmiausi ne tik švietimiečiams skirtuose seminaruose, konferencijose. Keletą kartų dalyvavau EBIT. Tai didžiausia įvairių sričių vadovams skirta konferencija Lietuvoje. Kai dalyvavau pirmą kartą, konferencijos vedantysis, pristatydamas dalyvius, pasakė, kad labai džiaugiasi, kad yra vienas dalyvis iš švietimo srities. Džiaugiausi ir aš, kad išdrįsau dalyvauti! Tikrai buvo įdomu paklausyti ką apie vadovavimą ir lyderystę kalba ne švietimo srities vadovai, pasimokyti iš jų. Vėliau keletą metų dalyvavau pasaulinėje lyderystės konferencijoje, kuri taip pat yra skirta įvairių sričių, ne tik švietimo lyderiams. Konferencijose įsigydavau įrašytus pranešimus (daugelį pranešimų skaito užsieniečiai, jie yra pateikiami kaip video įrašai). Labiausiai patikusius pranešimus pristatydavau ir mokytojams. Ypatingai visus sužavėjo Kreigo Grošelio (Craig Groeschel) pranešimas. Dar vėliau atradau puikius Sauliaus Jovaišo bei FranklinCovei/Lietuva organizuojamus mokymus vadovams Nors mokymai skirti lyderiams ir vadovams, aš visada grįžusi dalinuosi su mokytojais, nes manau, kad išgirstos mintys ir kitų vadovų praktikos tinka ir visiems mokytojams, nes visuose juose aš matau lyderius, kiekvieną dieną stovinčius prieš klasę ir vedančius vaikus pirmyn į mokslo aukštumas!
Dar vienas didelis projektas, susijęs su vadyba, pokyčių valdymu buvo mokytojų choro subūrimas. Suburdama mokytojus į chorą, galvojau ne tiek apie dainavimą, kiek apie ryšio tarp mokytojų stiprinimą, teigiamas emocijas, dar glaudesnį bendravimą ir bendradarbiavimą. Turėjome ir pragmatiškesnį tikslą – pasirodyti tradiciniame gimnazijos renginyje, kurį organizuoja mokinių taryba – „Chorų karuose“. Chore dainuoti sutiko apie 90-95% mokytojų ir keletas aptarnaujančio personalo atstovų. Repetuodavome per pertraukas. Atmosfera repeticijų metu buvo neapsakoma – bendrystė, savo baimių įveikimas, pasididžiavimas, vieni kitų padrąsinimas. Dainos pasirinkimas irgi buvo ambicingas – grupės „Pink floyd“ daina „We don't need no education“. Tai gerai žinoma roko daina, kurioje dainuojama apie tai, kad mokytojai turi palikti vaikus ramybėje, kad jiems nereikia jokio lavinimo. Ir tokią dainą dainavo mokytojai! Renginyje, kuris vyko pilnutėlėje Utenos kultūros centro salėje (renginį visada stebi mokiniai ir jų tėvai), visi buvo sužavėti! Mokytojai – choristai tapo žvaigždėmis! Kitais metais „Chorų karuose“ pasirodėme su grupės „Queen“ daina „We will rock you“, dar kitais metais su daina „Mes pakilsim aukštai“ (aut. R. Kelly), o 2023 metais choristai dainavimą iškeitė į šokį! Taigi choras tikrai subūrė mokytojus, bendrystė pasireiškė ne tik gražiu unisonu, nudailintais šokių judesiais, bet, manau, kad choras leido pasiekti ir didesnių tikslų, kuriuos kėliau prieš suburdama chorą.
Pokyčių kelyje buvo dar ir daugiau smulkių dalykų, kurie yra smulkūs, bet tikrai svarbūs. Pavyzdžiui, savanorių pakvietimas dalyvauti darbo grupėse. Gimnazijoje buvo įprasta, kad darbo grupėse dalyvauja metodinių grupių pirmininkai, kuriems tai yra privaloma pagal gimnazijos nuostatus. Savanorių pakvietimas suteikė galimybes prisijungti svarstant svarbiausius gimnazijos reikalus visiems, kurie norėjo. Dabar kiekvienoje darbo grupėje būna 3-4 savanoriškai prisijungę mokytojai. Kai kada darbo grupės dirba netradicinėje aplinkoje. Kartą strateginio plano kūrimo grupę pakviečiau susitikti picerijoje. Buvo smagus ir darbingas susirinkimas. Kartais susirinkimai vyksta gamtoje, turime gražių gamtos kampelių prie ežero netoli gimnazijos. Kitas dalykas – įvairių progų paminėjimas, pasidžiaugimas nors ir mažiausiomis pergalėmis. Švenčiame gimtadienius, įvairias šventes. Šiuos dalykus prižiūri ir organizuoja mokytojų iniciatyvinė grupė (kiekvieną rudenį išrenkame keletą atstovų, kai kurie patys pasisiūlo). Visada susirinkimų metu pasidžiaugiame tais mokytojais, kurių mokiniai gerai pasirodo konkursuose, olimpiadose, projektuose, varžybose. Visa tai daroma tam, kad gimnazijoje būtų kuo geresnis mikroklimatas, kad mokytojai jaustųsi saugūs, gerbiami, vertinami. Manau, kad tai žmones motyvuoja. Ir pandemijos bei karantino metu, kai mokytojai dirbo nuotoliniu būdu, stengėmės išlaikyti gerą atmosferą. Susibūrėme į messenger‘io grupę, ten persikėlė gimtadienių ir kitų švenčių šventimas, mokytojų išugdytų mokinių pasiekimų paminėjimas bei tiesiog pasidžiaugimas bendryste.
Na o dabar trumpai apie tai, ko pasiekėme. Gera, sėkminga, turinti aiškią kryptį, atkakliai siekianti savo tikslų. Taip apibūdinčiau gimnaziją šiandieną. Tapome populiariausia gimnazija Utenoje. Tėvai ir mokiniai patikėjo mumis, pritaria mūsų gimnazijos siekiams ir vertybėms. Mūsų klasės pilnos mokinių. Jau keletą metų gimnazijos bendruomenė mikroklimatą įvertina labai gerai. Gimnazijos bendruomenė patenkinta mokykla (apklausos metu nustatyta, kad pasitenkinimas mokykla yra 4,6 balo ir 5 galimų). Nelikome nepastebėti ir Utenos jaunimo tarpe – 2020 metų pabaigoje Utenos jaunimo apdovanojimuose pelnėme „Metų organizacijos“ titulą, 2021 metų pabaigoje mūsų mokinių bendruomenė pripažinta geriausia, 2022 metų pabaigoje tapome Utenos Metų mokykla! Praėjus keletui metų nuo pokyčių pradžios, kai mokiniai, su kuriais pradėjome pokyčius, tapo abiturientais, pasirodė ir gerėjantys akademiniai pasiekimai, vis gerėja valstybinių brandos egzaminų (VBE) rezultatai. 2021 metų pabaigoje, analizuodami strateginio plano įgyvendinimą, apžvelgėme gimnazijos mokinių VBE rezultatų tendencijas. Palyginome 2018 metų VBE rezultatus ir 2019-2021 metų VBE rezultatų vidurkius. Rezultatai pranoko lūkesčius! Egzaminų rezultatai pagerėjo 49,7% ir toliau vis gerėja!
Ateities planai. Ant mano darbo stalo John Hattie knyga „Matomas mokymasis. Mokytojo vadovas. Kaip užtikrinti kuo didesnį poveikį mokymosi pasiekimams“. Knyga paremta tūkstančiais tyrimų rezultatų. Išskirti veiksniai, darantys didžiausią įtaką mokinių pasiekimams. Ilgalaikės sėkmės pagrindas yra mokykloje vyraujanti kultūra. Reikia ne tik siekti daryti kuo didesnį poveikį mokinių pasiekimams, bet ir suprasti šio poveikio mastą bei esmę. Kalbama ne tik apie pasiekimus, bet ir apie tai, kad reikėtų išmokyti vaikus vertinti mokymąsi, išlaikyti jų susidomėjimą mokslais, išmokyti mokinius gerbti save ir kitus žmones. Apmąstau ir savo, mokyklos vadovo, vaidmenį. Sutinku su knygoje išdėstytomis mintimis apie tai: „Pagrindinis svertas, padedantis užtikrinti kuo didesnį poveikį mokinių pasiekimams, yra mokyklų vadovų įsitikinimai dėl jų vaidmens. Du labiausiai paplitę mąstymo ir darbo būdai – tai į pertvarką ir į mokymąsi orientuoti vadovai. Į pertvarką orientuoti vadovai įkvepia mokytojus, sužadina jų energiją ir pasiryžimą vykdyti bendrą misiją, įveikiant sunkumus ir siekiant tikslų. Į mokymą(si) orientuoti vadovai daugiausia dėmesio skiria darbo kokybei ir poveikiui, kurį mokyklos mokytojai daro mokiniams, daug tikisi iš mokytojų ir mokinių, lankosi pamokose, nuolat vertina duomenis, rodančius mokymosi kokybę. Į pertvarką orientuotų vadovų poveikis mokinių pasiekimams – 0,11, o į mokymąsi orientuotų – 0,42. Į mokymąsi orientuoti mokyklų vadovai iš tikrųjų gali pasiekti labai daug, ir būtent jų įsitikinimai bei tinkamas savo vaidmens suvokimas padeda užtikrinti šią pažangą ir įkvėpti visus mokyklos darbuotojus bei mokinius“. Manau, kad iki šiol buvau į pertvarką orientuota vadovė ir su visa gimnazijos bendruomene įgyvendinome stulbinantį pokytį! 2021 metų pavasarį tradicinio mokslo metų pabaigos mokytojų susirinkimo metu visi kartu pasidžiaugėme kelerių metų darbo rezultatais ir išsikėlėme sau naują tikslą – išlaikyti tai, ką pasiekėme, kad ir toliau galėtume prisistatyti kaip gimnazija, kuriai svarbu ir gera mokinių savijauta, ir geri mokymosi pasiekiami, kur kiekvienas yra laukiamas, kiekvienu tikima ir kiekvienas pasiekia ugdymosi sėkmės. Juk mums taip pasisekė, kad iš visų milijonų pasaulio vaikų patys nuostabiausi mokosi mūsų gimnazijoje!
Asta Skeirienė, Utenos Dauniškio gimnazijos direktorė.
